Pažadins bures ne vėjas
Tamsos nasruose spinduliai
Tik pavirsta į naktį
Begalė vėlių regėjo
Kaip atsimušė bangos
Į trupantį ašarom akmenį
Prikelia miegantį medį
Neprabudę, ugny tebegimstantys
Vakaro toliai
Atpažino, sveikino vedlį
Amžinai susisukę
Žalčiais išsibudinę broliai
Išvaduotą kryžkelės grobį
Smėlio kopomis vedė
Ir rodė kelią iš žemės
Užsitraukia debesys juodi
Tik ramybė žvaigždžių
Į nebūtį akliną slepias
Kol į pilnatį žvelgė akys
Neprabėgo naktis
Net akimirka tęsėsi amžiais
Nesugrįšime namo patys
Išdžiovinę irklus
Palydėsime vakarą paukščiais...
